Print
Category: Žodžio meistrai

P1280207Dalia Mikolaitienė, gimė 1943-04-13 Utenoje. Nuo 1986 m. rudens gyvena Biliakiemio kaime, Utenos rajone. Ilgus metus dirbo mokytoja. Šiuo metu aktyviai dalyvauja meno saviveikloje Biliakiemyje, dainuoja Utenos mokytojų senjorų ansamblyje ,,Svaja" .
Dalia Mikolaitienė yra žodžio meistrė, kuria eilėraščius, dainų žodžius įvairia tema. Visus bendruomenės žmones ir svečius džiugina tebeskambanti Dalios Mikolaitienės sukurta Biliakiemio daina. Tai žmogus, į kurį kreipiamės visais atvejais: ar sveikinimo žodžių, ar eilių, ar dainos kam prisireikia. Džiugu, kad Dalia nepavargsta ir moka savimi dalintis.

Keletas ištraukų iš Dalios Mikolaitienės kūrybos:

,, Odė kaimynams", skirta Biliakiemio gatvių pavadinimų paskelbimui

Visi pasaulio žmonės turi namą ir šeimomis jame gyvena.
Smagu, kai kaminėlis rūksta ir jei šeimynai duonos nepritrūksta.
Rikiuojasi namai abipus kelio, antai kažkas ir vėl vainiką kelia...
Kaimynas pas kaimyną kelią mina ir kvapą uodžia, jei kas kepa blyną.
Vestuvės, jubiliejus, pakasynos – pirmasis visada kaimynas.
Pritrūko druskos – tuoj lekiam pas kaimyną ir...neretai su butelaičiu vyno.
O kartais būna po paraliais, - katė perbėga skersai kelio...
Tada išgirstam įdomių dalykų..., kaip serialuos, ir visada už dyką.
Iš tų kalbų tai vienas šnypštas, blogiau, jei susipykstame dėl vištų...
Mat joms kaimynų santykiai nerūpi, kur gūžtą randa, ten ir tupi.
Visokių cūdų būna kaime. Gerai, jei aitvarai kam neša laimę.
Geriau jau man, o ne kaimynui būtų...Smalsa ir pavydu lietuviai drūti...
Ką bekalbėtume, sakyti tiesą reikia – daugiau gerumo, nei bėdų, kaimynai teikia...
Jei kas statytis rengiasi – prie pastatytų šliejas ir gatvės Lietuvoj tarsi upeliai liejas...

Tėvynė turi vardą, miestai, kaimai, atėjo mūsų kaimo gatvėms laimė,
Gražiai gėlėm jos apsodintos, bet ligi šiol vardais nepavadintos.
Ir žmonės nutarė, vardus išrinko, kaip dera kaimo šeimininkams.
Jei vardą duodam, tai krikštynos, kiekvienas šitai puikiai žino.
Ta proga norisi sušukti iškilmingai: - Mielieji, būkite laimingi,
Žiūrėkite namų langais kaimynų pusėn, pamiršdami, kas kėlė rūstį...
Pamirškite, kad karvė mano, kam nors burokus ištrepeno,
Pamirškite, jeigu anūkai jūsų klojime pypkes rūkė,
Pamirškite, jei obuolius nupurtė... nebežinau, ką bepridurti.
Gyvenimas toks trumpas ir...kas žino, ar mums geriau be esamo kaimyno.
Šiandien krikštynos, taurę kelkim, pripildytą gerumo, dėmesio ir meilės...
Tegul rikiuojas gatvių eilės: Ilgoji- ASMINAVIČIAUS vadinas,
Gal lig Kuktiškių ji nubėgs, kas žino...
Iš jos, pasukę LIEPŲ gatvėn, tiesiog į užtvanką galėsite nukakti.
Padarę posūkį šalia upelio, KLOJIMO gatvėn jūs patekti galit.
Ketvirtą gatvę pavadino VINGIO...,
Išvardinę visas, dar kartą linkim:
- Gyvuokit, gatvės, miestai, kaimai,
Didžiojoj Viešpaties palaimoj,
Tegirdo jus lietutis, saulė šildo,
Te grindiniai gatvelių bilda nuo žmogiškos pėdos,
O ne nuo priešo batų:
- BILIAKIEMI, gyvenk daug šimtų metų....

Eilės skirtos Kvyklių bendruomenei

Sveiki, mielieji, mes atskubėjam, susipažinte baisiai rūpėjo,
Pasirakuoti, kas kažnai rūpi: kaip unt kiaušinių vištelas tupi,
Kiek kiaušinėlių dėtin indėjat, kiek tuščių lika, kiek išperėja,
Kaip dyga pupas, griežčiai, kopūstai, ar saulinykių galvas nepūstas?
Ar bulbas vešlias, ar morkvas tunkias, ar darži yra kaks nars gatunkas.
Baisiai navatna, kaip svietas mainas, kas buva strošna dabar gi faina.
Kožna sadyba turėja vištų, gaidį gedorių, kad jas neklystų.
Kiaušinį dėtų tik sava gūžtan, kaimynų gaidžiui galvas neūžtų.
Žūsų turėja, turėja unčių, vydava tėvas prieklėty punčius,
Jaučiam ir karvėm, mažiem teliukam, kam unt ragelę, kam unt kakliuką.
Pa darbą dainas aidėja kaimi, daug džiaugsmą buva, mažiau nelaimių.
Dabar Europa visus sukvietus, provija cūdus, juokiasi svietas.
Vištas į gaidžiai Europai rūpi, kiek plota ima, kai gūžtai tupi.
Ar šeimininke higienas laikas, ar geras sklinda vištides tvaikas?
Tai va rakunda kokia išeina, nei grot, nei šokti, neįtraukti dainų,
Gal žinat, gerų žaislų paršeliui, ką grajint karvei, dainuot veršeliui?
Rūpi Europai anų gerovė, mes vagoj sėdim ropes nurovi
Ir nebežinom, ku bedaryti, ar žalių valgyt, ar virtu ryti...
Ačiū, mielieji, kad nepamiršat i mus visus pakvietet švinten,
A mes ne mundrį iš savą kraštą, atnešėm visų didžiuly naštų ,
Kad toji našta nebūtų sunki, prašysim Jūsų tokią gatunką.
Kartu dainuokit, kajalam trypkit, až juoką žodį, prašam, nepykit.