Spausdinti

Juozas DikinisJuozas Dikinis, gim. 1898 metų sausio 9 d. Utenos apskrities ir valsčiaus Kvyklių kaime. Tėvai Stanislovas Dikinis ir Julijona Kviklytė. Vaikystėje į mokyklą nėjo - mokėsi namuose. 1915 metais pasitraukė nuo karo į Rusiją. 1917 m. mobilizuotas į Rusijos caro kariuomenę. Dalyvavo mūšiuose Rumunijos fronte, kur buvo sužeistas ir paimtas į nelaisvę. Į Lietuvą grįžo 1919 metais. 1919 metų birželio 1 dieną įstojo į 1-ojo pėstininkų Gedimino pulko devintą kuopą. Kovėsi su visais Lietuvos priešais. J. Dikinis pasižymėjo kautynėse su bermontininkais 1919 metų lapkričio 22 dieną ties Radviliškiu, o taip pat mūšiuose su lenkais. 1921 metų sausio mėnesį už „savanorių žygiuose“ lenkų fronte apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi. 1921 m. užbaigė karinę tarnybą toje pačioje kuopoje viršilos laipsniu. Pasitraukęs iš karo tarnybos, nuo 1923 metų dirbo Utenos apskrities viešosios policijos pirmoje nuovadoje. 1926 metais kaip savanoris gavo žemės Utenos valsčiaus Degulių dvare. 1928 metais priimtas į Kariuomenės savanorių sąjungos Utenos skyrių. 1928 metais su žmona Valerija, dukromis Vanda ir Valerija gyveno Utenoje, Upės gatvė Nr. 3, 1946 metais su šeima gyveno Utenoje, Putvinskio g. Nr. 19. Be Vyties Kryžiaus, dar apdovanotas Nepriklausomybės medaliu. 1932 metais už gerą darbą policijoje apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio medaliu. Prie nuopelnų minima ir tai, kad „aktyviai prisidėjo prie išaiškinimo ir likvidavimo plečkaitininkų“.

1946 metų spalio 25 d. Juozas Dikinis, tuo metu dirbęs Utenos apskrities ligoninės sargu, buvo suimtas. Kalintas Utenos kalėjime. Tardomas pasakė, kad nuo 1923 iki 1944 m. dirbo Utenos policijoje. Artėjant Raudonajai armijai 1944 metais su Utenos policijos darbuotojais pasitraukė į Panevėžį, iš ten - į Šiaulius, Tauragę, Tilžę. Rytprūsiuose praėjęs medicininį patikrinimą buvo paskirtas į vokiečių armijos darbo komandą, iki ateinant Raudonajai armijai dirbo aerodrome. Tarybinei kariuomenei paėmus šias vietoves, Juozas Dikinis 1945 metų balandžio pabaigoje buvo paimtas į Raudonąją armiją ir iki 1945 metų rugpjūčio 26 dienos tarnavo Rostoke (Vokietijoje) 290 -ojo šaulių pulko ketvirtojo bataliono trofėjų komandoje eiliniu. Renkant trofėjinius vokiečių ginklus, buvo kontūzytas. Net suėmimo metu pas Juozą Dikinį rado raudonarmiečio knygutę, kuri tebėra byloje. 1946 metų gruodžio 2 dieną Utenoje MVD karo tribunolo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metus tremties už tai, kad „1941-1944 metais, vokiečių okupacijos metu dirbo policijoje ir dalyvavo suiminėjant tarybinius piliečius ir juos pristatant į policiją“. 1947 metų balandžio 17 dieną išvežtas į Komsomolską prie Amūro Chabarovsko krašte, vėliau - į Nagajevo lagerį Magadano srityje ir ten 1948 metų birželio 16 dieną mirė.