UTENOS RAJONO SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJOS UTENOS SENIŪNIJA
Adresas: Utenio a. 4, 28503, Utena.
Tel.: +370 389 61 648, +370 389 61 649,
el.p. saulius.gaizauskas@utena.lt,
filialo kodas 188705452


 

 

Visvaldas KULAKAUSKAS

2019 01 24 KvykliaiKvykliai – kaimas Utenos rajono pietuose, priklausantis Utenos seniūnijai. Kernadėto ežero rytinėje pakrantėje esanti gyvenvietė, pro kurią praeina geležinkelio ruožas, šiuo metu negali pasigirti turinti daug gyventojų (jų skaičius nesiekia ir 50-ies), tačiau vasarą, anot vienos kvykliškės, „būna apgyvendinta kiekviena gryčia“.
Gabi giedotoja
Iš buvusio Noliškėlio vienkiemio kilusi ir jau 55 metus Kvykliuose gyvenanti Aldona Sinkevičienė tuoj įkops į devintą dešimtį. Ragavusi nepavydėtinos „liaudies priešės" ir tremtinės duonos, ji niekada neatsisakė dainos. Net būdama tolimajame Sibire. Moterį, turinčią gražų balsą, nuolat kviesdavo giedoti šermenyse, bažnyčios (vietiniai koplyčią, anot A. Sinkevičienės, dažnai pavadina bažnyčia) chore.
Sovietmečiu veikę Kvyklių kultūros namai, anot pašnekovės, kai ji buvo jauna, buvę „labai gyvi". Ji su broliu Broniumi Sukarevičiumi, dažnai besikeičiant (kartais jų visai nebūnant) meno vadovams, su kitais saviveiklininkais statė ir vaidino spektakliuose, dainavo, rengė įvairius renginius. Pašnekovė atsimena, kad buvo ir komiškų situacijų: kartą jos vaidinamam personažui buvo liepta: „Gulėk, boba, gulėk!", tad auditorijoje sėdėjusi mažutė A. Sinkevičienės dukrytė ėmė verkti: „Mamą muša..."
Kultūros namus pakeitė koplyčia
Tuštėjant kaimui ir mažėjant jaunimo, palaipsniui kultūros namai prarado savo buvusią reikšmę. Kuktiškių Šv. Jono Krikštytojo parapijos monsinjoras Juozapas Čeberiokas, pastebėjęs vietos moterėles renkantis melstis pas Daratą (Daračiūtę) Vanagienę, nusprendė kultūros namuose įrengti maldos namus. A. Sinkevičienė iš pradžių buvo nusiteikusi gana skeptiškai: „Kas gi eis? Prispjaudyta..." „Pašventinsim!" – atlenkė J. Čeberiokas. Ir tikrai – vietiniams gyventojams atkakliai kibus į darbus, pagelbėjus žemės ūkio bendrovei „Agrofirma Krašuona", 1995 metų rugpjūčio 25 dieną buvo atidaryta Kvyklių koplyčia, kurią pašventino Kaišiadorių vyskupijos vyskupas emeritas Juozapas Matulaitis.


Dešimtą sekmadienį po Velykų koplyčioje vyksta Švč. Jėzaus Širdies atlaidai.
Anksčiau, pasak buvusios aktyvios giedotojos, koplyčia pritraukdavo daug tikinčiųjų, vidus būdavo gausiai išpuošiamas, o dabar į sekmadienines šv. Mišias, kurios vyksta tik šiltuoju metų laiku, ateina vos 8–10 žmonių.
A. Sinkevičienė papasakojo ir vieną anekdotą. Kartą pro Kvyklių kapines važiavo žmogus labai girgždančiais ratais. Prie kapinių vartų staiga išdygo vietinis Motiejus Pakalnis: „Šitiek metų guliu, bet taip girgždančių ratų dar nesu girdėjęs!" Sako, vežimu važiavęs žmogus baisiai nusigando.
Kraštiečių šventės
Nuo 2013 metų rengiamos Kvyklių kraštiečių šventės, anot A. Sinkevičienės, būna „šumnos". Renginys prasideda šv. Mišiomis, paskui visi išeina į lauką, prie iš anksto pastatytų palapinių. „Stalas būna nukrautas tiek, kad „net nulinkęs vienas galas", kaip dainuojama vienoje dainoje!" – savo kraštiečių dosnumu didžiavosi senolė. Į šventę atvykęs Utenos seniūnijos seniūnas pasveikina garbaus amžiaus sukaktuvininkus ir netrukus įsišėlsta kapelos bei susirinkusieji.
Sausų lapų apžavai
Stefanija Juknonienė – buvusi ilgametė bibliotekos vedėja ir aktyvi saviveiklininkė – Kvykliuose gyvena nuo 1968 metų. Ji – savamokslė siuvėja, Kvykliuose dirbusi pieno surinkėja ir net 25 gyvenimo metus paskyrusi darbui bibliotekoje. Be jos nepraeina nė vienas svarbesnis kaimo renginys. Moters spaustais sūriais apdovanojami kaimo švenčių garbingi svečiai, jubiliatams į atlapus įsegama suėjusius metus žyminti popierinė širdis su skaičiais, ant kaklo pakabinami sausų lapų vainikai, galvos papuošiamos klevo lapų skrybėlėmis. Beje, ilgą laiką gyvavęs Kvyklių etnografinis ansamblis – taip pat S. Juknonienės pastangų ir rūpesčio vaisius. Energingos ir veiklios A. Sinkevičienė, D. Vanagienė, Stasė Laurinavičienė, Elena Kaušylienė, Danutė Jaksebogienė, Ona Vedrickienė ne tik dainuodavo savoje apylinkėje, bet ir dalyvaudavo rajoniniuose renginiuose.
S. Juknonienė taip pat rašo eilėraščius, ją neretai kviečia sakyti prakalbas prie kapo duobės atsisveikinant su velioniu.
Mokyklą įkūrė kunigas
1915 metais kunigas Pranas Turauskas Kvykliuose įkūrė pradinę mokyklą, veikusią iki 1953 metų. Vėliau buvo pastatytas antras aukštas, kuriame gyveno mokytojai. Nugriovus Gaižiūnų cerkvę, jos medžiaga buvo panaudota priestatui statyti.
1949 metais, sudėtingu pokariu, mokytojauti atėjo iš Gaspariškių kilusi Genovaitė Pelionytė-Čižienė. Savo atsiminimuose ji teigė dažnai patekdavusi „tarp kūjo ir priekalo", nes iš vienos pusės turėjo klausyti oficialiosios tarybinės valdžios nurodymų, iš kitos pusės pavojinga būtų buvę ignoruoti partizanus.
Vėliau, sustiprėjus „Aušros" kolūkiui, pagausėjus gyventojų, atsirado septynmetės (vėliau – aštuonmetės) mokyklos poreikis, tačiau po kelerių metų vėl grįžta prie pradinės, kuri buvo uždaryta 1982 metais. 1986 metais vietinių tėvų prašymu vėl nuspręsta atidaryti mokyklą. Tiesa, kitose patalpose. Tuometinė rajono Švietimo skyriaus vedėja Ona Statulevičienė, anot G. Čižienės, paprašė jos atkurti Kvykliuose ugdymo įstaigą. Nors buvo pensinio amžiaus, G. Čižienė sutiko. Jai teko nelengvas darbas: reikėjo iš naujo sukomplektuoti mokyklinius suolus, stalus, kitą inventorių, suremontuoti patalpas, pagražinti sporto aikštelę. G. Čižienė už pagalbą labai dėkinga tuometiniam kolūkio „Lenino keliu" pirmininkui Stanislovui Zabulioniui. Po jos mokykloje dirbo Adelė Anužienė, Gražina Mieželytė, Aušra Ryliškytė, Violeta Čeponienė, Skaidrė Jonuškienė, Ona Jakutienė. Mokykla veikė 13 metų – 1999 metais dėl mokinių stygiaus buvo uždaryta.
Beje, kaip pasakojo S. Juknonienė bei Kvyklių seniūnaitijos seniūnaitis Valdemaras Paškonis, skirtingais laikotarpiais dviaukščiame daugiabutyje buvo įsikūrusi ne tik atkurtoji pradinė mokykla, bet ir biblioteka, kontora, paštas, felčerinis-akušerinis medicinos punktas.
Geležinkelis
1899 metais pro Kvyklius buvo nutiestas siaurasis geležinkelis. Anot G. Čižienės, kaimo gyventojams geležinkelis tapo lyg ir savotiška pramoga: net jei niekas iš kaimo niekur nevažiuodavo, kvykliškiai mėgdavo pasitikti atvažiuojantį ir palydėti išvykstantį traukinį. Nemažai Kvyklių kaimo ir aplinkinių gyventojų dirbo prie geležinkelio.
Dosni dovana
Adolfas Kvyklys, šiuo metu gyvenantis Noreikiškėse (Kauno r.), bet gimęs ir augęs Kvykliuose, kiekvienais metais apsilanko Kvyklių kraštiečių šventėje. 35 metus dirbęs staliumi, gabus vyras 1996 metais tėviškės koplyčiai padovanojo Dievo stalą ir suolų, o 2010 metais – didžiulį medinį kryžių. A. Kvyklys prisipažino dirbęs iš širdies ir taip, „kad nebūtų gėda". Autorius džiaugiasi, kai mato, kad jo dovana žmogui naudinga. Anot jo, žmonės šiais laikais labai savanaudiški ir sumaterialėję, savanorystė jiems – svetimas dalykas.
Beje, A. Kvyklys, gimęs 1944 metais, savo akimis matė, kaip iki tol plynoje vietoje iškilo Kvyklių kultūros namai. Jiems panaudota ištremtųjų į Sibirą trobesių medžiaga. Statybose dalyvavo ir A. Kvyklio tėvas.
Senus laikus prisiminus...
Įdomių istorijų iš senesnių laikų savo atsiminimuose, 1961 metais užrašytuose kraštotyrininko Antano Gasperaičio, pateikia Adolfas Kvyklys (1892–1969 metai). „Kaime kadais labai seniai buvus bažnytėlė. Joje buvęs toks pijokėlis kunigas. Jam buvo nuostolis laikyti bažnyčią, tai ėmęs ir nuvežęs į Leliūnus ir ten prie senos medinės bažnyčios pridurką padarę. Skulptorius Deveikis (meistras dievdirbys, gyvenęs Kuktiškėse, Antanas Deveikis – aut. past.) iš Kvyklių bažnytėlės atsivežė į Kuktiškes kryželį. Vienas batsiuvys skaitė lenkišką knygą, kurioje rašoma, jog Kvykliuose buvusi bažnyčia.
Kapinės buvo ir senovėje stulpais ir apalkomis aptvertos. 1900 metais susitarėme su tėvuku ir žmonėm, susidėjom visi, suvežėm akmenų. Varteliai buvo mediniai, o apie 1933 metus geležinius padirbom. Radom, kad kapinėse būta laidota (kavota) net ir iš ponų dvarų.
Kartą Gervė kasė duobę beveik po varteliais ir rado margos skarelės mazgelį. Išrišęs pamatė, kad nesupuvęs šilkas. O šilko nenešiodavo baudžiauninkai, tai, matyt, iš dvaro ponia laidota. Buvo kalbama, kad dvarininko Krasausko (Viešintų dvarininkas – aut. past.) tėvokas palaidotas irgi čia už vartelių. Mirdamas jis dar pasakęs: „Dabar pakavokite po varteliais, kad mane mindytų baudžiauninkai, nes gyvas būdamas aš juos mindžiau."
<...> Aš dar atsimenu, kaip Kvykliuose steigėme pirmąją mokyklą. Patalpų nebuvo, valdžia nedavė pinigų, tai patys kūrėme. Mokyklos kūrimo organizatorius buvo kunigas Pranciškus Turauskis (kun. Pranas Turauskas – aut. past.). Tai buvo labai geras žmogus.
<...> Pirmasis mokytojas Kvykliuose buvo Steponavičius (vėliau gydytojas, atrodo, Kaune). Jis mokslus baigė Paryžiuje. Šeštoj klasėj jis jau mokėjo aštuonias kalbas. Po jo buvo Juodčepys, klierikas. Kunigas Turauskis suorganizavo mokyklą. Jis sakė: „Padarysite ilgus suolus, nesugadinsite labai lentų ir geriau jas išlaikysite – vokiečiai neatims, o reikale dar ir grabą galėsite pasidaryti."
Aplankęs ligonius, jis visad užeidavo į mokyklą. Aš tada buvau seniūnu. Patalpų nebuvo, o 100 mokinių ėjo iš Andreikėnų, iš vienkiemių. <...> Paskui mokykla buvo išnykus: nukėlė į Antaduobį. Ėjom pas advokatą, kad atkeltų. Surašėme gyventojų vaikus, padavėme į valsčių prašymą. Pirmus metus vėl nemokėjo mokytojams.
Vėliau vienas mokytojas nebeapėjo visų mokinių. Rodos, 1916 metais, davė kitą. Mokykla buvo Zabuko namuose." (Kalba netaisyta).

Autoriaus, L. Narčienės ir V. Ridiko nuotr.
www.udiena.lt informacija

Joomla templates by a4joomla